Home > Uncategorized, WonHwaDo > Europos WonHwaDo festivalis ir stovykla Slovakijoje

Europos WonHwaDo festivalis ir stovykla Slovakijoje

Štai ir praėjo savaitė Slovakijoje, nedidelio miestelio Žilina pakraštyje, WonHwaDo stovykloje. Kol įspūdžiai neišblėso, nusprendžiau šį bei tą aprašyti.

Į Slovakiją mes su tėčiu tranzavome :) Nusigavome per 2 dienas, važiavome su 16 automobilių. Vairuotojų nemaža dalis buvo pliki, kaip ir mano tėtis ;) Vieną naktį nakvojome miške, palapinėje. Žodžiu, sekėsi gerai. Atgal į Lietuvą važiavome su treneriu ir vaikais mikroautobusu, tik nuo Alytaus tranzavome iki Klaipėdos. Prie IX forto stovėjome 3 valandas, bet šiaip ne taip nusigavome namo.Susiruošėm

Stovykloje dalyvavo vaikai, jaunimas ir nevisai jaunimas iš Slovakijos, Lietuvos, Vokietijos ir Bulgarijos. Jauniausias dalyvis buvo 8-metis Olegas iš Lietuvos, o vyriausias – 46 metų mano tėtis :) Stovyklos tvarkaraštis aprašytas čia.

Atrodytų, jog treniruotės – tai kūno lavinimas, juk reikia keltis 6 ryto, po to kęsti karščius gerokai virš 30 laipsnių, treniruotis ant akmenėtos žemės. Tačiau iš tikrųjų viskas atvirkščiai. Aš stovykloje radau nemažai vidinių iššūkių, kurių kai kuriuos įveikiau, o kai kuriuos teks įveikti ateityje. Įdomiausia, jog tokioje aplinkoje, kokia buvo WHD stovykloje, galima pamatyti tikrąjį save. Savo privalumus ir svarbiausia – savo trūkumus. Pirma, ką pamačiau – tai savo baimę. Aš nuo mažens daug ko bijojau: šokti nuo medžio, plaukti, stovėti ant rankų ir t.t. Tai jau buvau pamiršusi, nes kažkur pasąmonėje įtikinau save, kad man to nereikia, nes nesiruošiu tų baimių įveikti (taip sakant pasidaviau). Stovykloje supratau, kad vis dėlto turiu savo baimes įveikti. Nesvarbu, ar tąsyk įšoksiu į vandenį, svarbu, kad nugalėsiu savo vidinę baimę ir nesudarinėsiu sau pačiai ribų. Taigi, ar įveikiau savo baimę? Man truputėlį neužteko laiko, kad įveikčiau visiškai, bet pirmas žingsnis tikrai žengtas – aš tikiu, kad panorėjusi laisvai galiu savo baimės ribas peržengti :)

Prie piliesKitas svarbus atradimas, kurį padariau stovykloje – prisiminiau, ką reiškia būti vaiku. Visai ne dėl to, kad laksčiau po pievas, mušiausi ant žolės ir galėjau elgtis kaip šauna į galvą ;) Tiesiog buvau stovykloje kaip vyresnioji sesuo, turėjau pasirūpinti jaunesniais už save ir per tą bendravimą prisiminiau tai, ką jaučia vaikai. Jie tik atrodo linksmi, nerūpestingi ir išdykę. Iš tikrųjų jie labai pažeidžiami, viską priima arti širdies ir jiems labai reikia mamos. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, ant kiek dar nebūčiau pasiruošusi tapti mama :) Galiu labai pasistengti ir rūpintis kuo nors … apie savaitę. Bet full-time mama… hmmm. Dar reikia pasitreniruoti ;)

Categories: Uncategorized, WonHwaDo
  1. Justina
    August 7, 2007 at 7:08 pm

    Gražios nuotraukos ir atrodo, kad kelionė įspūdinga buvo. ;)

  2. JAH
    August 15, 2007 at 10:10 am

    “…tikrąją laimę norim visi surast
    ieškome blaškomės bandom kažką suprast
    bet prisiminkim kai buvom vaikai
    laimingi buvome tikrai
    galbūt todėl kad tos laimės reikėjo mažai…”
    :-)

  1. No trackbacks yet.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: