Per Čiusoką tranzu po Japoniją

Per Korėjos šventę Čiosoką su Karina ir Martynu išvarėm į Japoniją. Pradinė idėja buvo aplankyti Kanazawoj mano broliuką, kuris tuo metu ten turėjo koncertuoti su choru. Bet galiausiai aplankėme ir pamatėme daug daugiau vietų…

Ilgai svarstėme, ar skristi, ar plaukti keltu iš Pusano. Plaukti šiek tiek pigiau, bet dar reikia važiuoti virš 4 val. į Pusaną ir atgal. Aš labai norėjau plaukti, nes atrodė įdomiau. Jau neprisimenu kodėl, bet nusprendėme plaukti. Pramogų kelte aišku ne per daugiausia buvo, bet mums fantazijos netrūko. Apskritai per visą kelionę vyravo labai nerimta nuotaika ;)

Prieš kelionę aš pasižiūrėjau orų prognozę ir ji buvo nekokia – visuose miestuose, kuriuos ruošėmės aplankyti, visas dienas turėjo lyti. Laimei lijo tik vieną parą, kai mes atplaukėme į Osaką ir apžiūrinėjom Kiotą.. ir naktį, kai tranzavom iš Kioto.
Kadangi Japonijoje brangu, ypač kai jenos kursas pakilo, tai valgėme maistą iš convenience store ir gėrėm kavą, kurią nusipirkom kelte. Mums toje kelto parduotuvėlėje turbūt buvo proto aptemimas, nes tik nusipirkusios tuos 12 pakelių kavos supratom, kad neturim puodelių. Galima sakyti, kad nuo tada ir prasidėjo mūsų bomžavimo istorija. Pirma naudojom popierinius puodelius iš tos pačios kelto parduotuvės, kuriuos gavom kartu su arbata. Po to kai jie permirko, ieškojom naujų. Aišku radom, bet nuo tada visas smulkmenas – vienkartinius puodelius, šaukštelius, pagaliukus ir t.t., norėjom pasilikti, nes „o gal prireiks“.

Praleidę Kiotę vieną dieną, vakare išsiruošėm tranzuoti. Japonijoj
naktį trims užsieniečiams tranzuoti nėra labai geros sąlygos. Iš Kioto mus paėmė gana greitai, bet kitoje service area’joj praleidom kokias 4 valandas. Na bet galiausiai apie 9 ryto atsiradom Kanazawoj. Vienas japonas iš Kanazawos pakraščio nuvežė iki stoties, nes mes praeidami pro šalį paklausėm, kaip čia mums į stotį nusigaut. Jis negalėjo patikėt, kad eisim pėščiom, tai jam nieko kita neliko, kaip nuvežti :) Brolio viešbutis netyčia buvo prie pat stoties, tai iškart labai šauniai radom ir susitikom :) Pagaliau pasijautėm kaip nebebomžai, nusiprausėm, susišukavom, papusryčiavom, tiesa,  prie stoties. 14 val. brolio choro koncertas, tai žinoma pasiklausėm. Chore dainavo dar du lietuviai – Milda ir Liutauras, tai iškart po koncerto visi nuvarėm pasidairyti po Kanazawą.

Kitą dieną, sekmadienį, choras išvažiavo į netoliese esantį miestą Nanao, o mes tęsėm pasidairymą po Kanazawą. Aplankėm labai gražų Kenrokuen sodą.
Keltas iš Osakos jau pirmadienį, tai ilgai negalėjom supręsti, ar ištranzuoti sekmadienį vakare, ar pirmadienį iš pat ryto. Galiausiai nusprendėm bandyti išvažiuoti vakare. Šitas tranzas tai buvo pats bomžiškiausias, iš visų, kuriuos man teko patirti ;) Nukakom į kažkokį neteisingą Kanazawos pakraštį, kur beveik nebuvo mašinų link Osakos. Pralaukę pusantros valandos nusprendėm grįžti ir važiuoti labai brangiu naktiniu traukiniu. Bet iki stoties irgi reikėjo nusigauti. Pradėjom valandos trukmės kelionę pėsčiom, kai mums sustojo japonas ir paklausė, kur einam. Mes aišku pasakėm, kad į Osaką. Tas baisiausiai nustebo ir pasisiūlė mus kur nors nuvežti. Paprašėm, kad nuvežtų į artimiausią service area. Tai nebuvo pati populiariausia vieta. Vienintelis geras dalykas toje vietoje buvo tas labai šiltas maisto ir gėrimų automatų kambarys… Su Karina nusipirkom arbatos, kavos, atsisėdom prie stalo, išgėrėm.. ir taip kažkaip užmigom. Iš pradžių dar bandėm kalbinti užeinančius vairuotojus, bet niekas mūsų nenorėjo. Pramiegojom mes ant to stalo iki 6 val., kai prašvito. Išeinam mes laukan – o ten Martynas visas toks nuo šalčio susitraukęs, pakelėj tupi :)) Pradėjom ir mes tranzuot, iki kelto vis dėlto ne tiek daug laiko buvo likę. Maždaug po valandos sustojo moteriškė, kuri važiavo tik iki Fukui, apie 100 km. Mums aišku buvo visai nesvarbu, kur ji važiavo, teisinga kryptimi – ir gerai. Mes su Karina ir vėl atsijungėm, tik per miegus girdėjom, kaip smagiai jie su Martynu šnekučiavosi, juokėsi. Atsibudom po trijų valandų – dar važiuojam. Ogi pasirodo jau Osakoj buvom, moteriškė nusprendė mus nuvežti iki pat galo. Dar kokią valandą ar daugiau važinėjom po Osaką ir bandėm atrasti, kur tas mūsų keltų terminalas. Atvažiavom dvi valandos iki kelto.

Kelte žinoma vėl nenuobodžiavom, su Martynu net buvom karaokėj :) Atplaukę gerą pusdienį praleidom Pusane. Ten nuostabiai gražus paplūdimys, šiltas valnduo, saulėta. Labai gailėjomės su Karina, kad nepasiėmėm atsarginių šortų ir maikės (maudymosi kostiumas Korėjoj) ir pavydėjom Martynui, kuris maudėsi.
Grįžom į Seulą jau visai vėlai vakare ir net neprisėdau prie namų darbų. Tiesa, iki šiol neprisėdau… ;)

(Lietuvių šeima prie Kanazawos Akabane salės)

Lietuva – Korėja, pradžia

Štai aš ir čia! Kai kam gali atrodyti labai toli, bet iš tikrųjų to atstumo nesijaučia. Tereikia atvažiuoti į oro uostą, o po kiek laiko iš kito oro uosto namo. Toks ir atstumas – 15 valandų :)

Nuo ko čia pradėt? Jausmas labai įdomus: kai buvau Lietuvoje, ilgėjausi Korėjos, bet grįžusi to ilgesio kol kas nenumalšinau. Nes viskas nors ir taip pat, bet jau ne taip. Man mažai kas yra nauja, visa aplinka ir tvarka pažįstama. Svarbiausi vis dėlto seni pažįstami ir draugai. Dabar kai ką nors sutinku – nerealiai faina. Ypač dabar, kai turiu veikiantį telefono numerį (010-7215-7895), galiu su visais susisiekti.

Mūsų, lietuvių, šįkart Korėjoje labai daug. Esu aš, Karina, mano kambariokė Kristina, jos grupiokas Mantas, dar tarp mainų studentų Agnė ir dvi lietuvės, su kuriom mes dar nesusipažinom. Na ir aišku Martynas :) Norėčiau jas kaip nors pagauti, nes rytoj su Karina suplanavom lietuvių grupės vakarienę.

Kalbant apie vakarienę, aš jau tris dienas sugebu išvengti korėjietiško maisto, kas yra labai nuostabu, kadangi nusprendžiau nevalgyti aštriai ir ryžių. Pirmus du vakarus gaminom pas draugus visokias daržoves, o šiandien radau studentų valgykloj, esančioj prie pat bendrabučio, kažkokį tai 탕수육 (saldžiarūkštė kiauliena), kuri buvo neaštri ir be ryžių. Tik labai daug tešlos…

Šią savaitę mes dar nesimokome, nes turime pasitikrinti dėl H1N1. Tai ir nėra labai ką veikti… Tik gerai, kad galima neskubant susitvarkyti vizą ir išsiaiškinti visą NIIED tvarką, kuri iki šiol mums neaiški ;) Tai kol kas tiek.

Mano magistro baigiamasis darbas

Nusprendžiau čia įdėti savo šviežiai iškeptą magistro darbą. Juk žadėjau dalyvavusiems apklausoje, kad paskelbsiu. Dar nėra jo recenzijos, bet iš žodinių atsiliepimų sprendžiant, jis įdomus, bet nepakankamai moksliškas. Ginsiu šį darbą prieš komisiją ateinantį pirmadienį. Jei gausiu mažiau 7 – pažymio neskelbsiu ;)

Ai, beje – jo pavadinimas „Demokratinės minties raida Pietų Korėjos ir Lietuvos aukštajame moksle: lyginamoji analizė“. Nenuobodaus skaitymo.

Apklausa magistro darbui

Atlieku studentų apklausą apie užimtumą mokykloje ir universitete. Tokį tyrimą jau esu atlikusi Korėjoje prieš metus, dabar renku duomenis Lietuvoje. Būčiau labai dėkinga už Jūsų sugaištą laiką.
http://www.publika.lt/lt/apklausa-15-4a07d55ab3c31.html

Kimči

Čia aprašysiu, kaip mes namuose gaminomės kimči. Yra daugybė receptų paruošti daugybei rūšių kimči. Aš savo gamybos kimči daviau paragauti vienam korėjiečiui ir jis pasakė, jog tai baltoji kimči rūšis. Tebūnie :-) Šis receptėlis, kurį aprašysiu, tikrai nepretenduoja į geriausią paruošimo būdą – tiesą sakant manau, kad galima pasigaminti daug paprasčiau ir skaniau (toptelėjo pasižiūrėti Youtube). Bet mano žinia ta, kad Lietuvoje pasigaminti gana tikro skonio kimči yra įmanoma!
Kimči gali būti gaminami iš visų rūšių kopūstų, ridikų ir dar bala žino ko. Keletas nuotraukų apačioje.

Mes bandėme pasigaminti pirmoje nuotraukoje pavaizduotus kimči.

Taigi jums reikės:

• 1 kiniško kopūsto
• 1 baltojo ridiko (geriau tinka tas žalsvas plokščias, nei tas baltas pailgas)
• svogūnų laiškų
• imbiero miltelių
• 1/4 stiklinės aitriųjų paprikų miltelių (tikras kimči gaminamas su pipirų lakšteliais, bet Lietuvoje yra tik smulkių miltelių)
• 1/4 stiklinės druskos
• 3 skiltelių česnako
• (sezamo sėklų)

Gamybos eiga:

1. Nuimkite kopūsto lapus ir perpjaukite kiekvieną išilgai į dvi puses.
2. Paruoškite druskos tirpalą – ištirpinkite druską 1 stiklinėje šalto vandens.
3. Įdėkite kopūstus į pakankamai didelį indą ir užpilkite druskos tirpalu. Vienos stiklinės kopūstams apsemti neužteks… tokiu atveju aš užpilu daugiau vandens, nors nežinau, ar tai teisinga. Šiame vandenyje kopūstai turi pramirkti nuo 5 val. iki 1 dienos. Geriausia palikti juos nakčiai.
4. Vandenį nupilkite į atskirą indą. Kopūstus kruopščiai įtrinkite pipirų ir imbiero milteliais.
5. Smulkiai supjaustykite česnaką, 2 cm ilgio juostelėmis svogūnų laiškus ir nedideliais gabalėliais ridiką.
6. Viską sumeskite į indą su kopūstais ir užpilkite tuo pačiu vandeniu. Galite įmesti šaukštelį kitą sezamo sėklų (aš įmetu ir daugiau). Tuomet indą sandariai uždarykite ir laikykite kambario temperatūroje nuo 3 parų iki 6 mėnesių ;-) Pateikite smulkiau sukarpę žirklėmis.

Keli pagerinimai:

• Vietoj to, kad kopūstus trinti pipirais ir imbieru, o vėliau maišyti su likusiom daržovėm, galima atskirai pasigaminti tokį padažiuką iš pipirų, imbiero, česnako, svogūnų laiškų ir ko nors skystesnio, pvz. sojos padažo. Vieną receptą žinau, kur dar įmaišo mikseriu susmulkintų obuolių ir kriaušių. Tuomet smulkiau supjaustytus kopūstus ir ridiką tiesiog sumaišyti su šiuo padažu ir palikti sandariame inde. Jei padažas pakankamai skystas, vandens pilti nereikia.

Na gerai, tai buvo tik vienas pagerinimas.

Iš patirties galiu pasakyti, kad 3 parų laikymo neužtenka, kad kopūstai įgytų tikrų kimči skonį. Tam reikia mažiausiai 5 parų.
Skanaus!

Korėja po 1 savaitės

Informacijos ir įspūdžių kiekis būnant Korėjoje jau pribrendo iki naujo įrašo dienoraštyje :) Norėčiau aprašyti tiek išorinius pastebėjimus apie Seulo gyvenimą, korėjiečius, maistą, tiek ir savo pojūčius esant čia.

Atskridau į Seulą prieš gerą savaitę. Pradžioje buvo šiek tiek baisu, kad man čia nepatiks ir norėsiu grįžti, o grįžti negalėsiu. Tačiau po kelių dienų ši baimė visiškai pradingo. Tiesiog negalima norėti iš čia išvažiuoti :) Staigus aplinkos pakeitimas bei puiki aplinka man padėjo labai greitai atsikratyti viso to „bagažo“, kurį turėjau. Aš jau ir nebeprisimenu, ko turėčiau ilgėtis Lietuvoje, kokį aš turėjau gyvenimą, kas buvau. Toks įspūdis, kad viską pradedu iš naujo ir čia viskas priklauso nuo manęs. Čia labai gera vidinė bei išorinė aplinka ir atmosfera augti, mokytis, bendrauti, keliauti. Kartais net jaučiuosi, kad patekau į pasakų šalį :)

Apie Korėją sako, kad trečdalis gyventojų gyvena Seule, o likusieji norėtų jame gyventi. Iš tikrųjų, gyvenant studentų miestelyje, tokiame kaip gyvenu aš, gali net neprireikti išvažiuoti kažkur už jo ribų. Universiteto teritorijoje yra ir bankas, ir maisto bei kanceliarinių prekių parduotuvė, knygynas, valgykla, biblioteka, bendrabutis. Mūsų rajone yra daugybė kavinių, restoranų, knygynų, vaistinių, turgus. Jei man prireikia nueiti į parduotuvę, tai dažniausiai aš jos nepasiekiu, nes viską, ko man reikia aš randu pakeliui gatvėse. Gatvės ištisai pripildytos mažų krautuvėlių, o prekės stovi lauke. Pardavėjų ten dažniausiai net nebūna, bet prekių niekas nevagia.

Korėjiečiai labai širdingi žmonės. Jei gatvėje nuperku iš senutės sausainių, tai ji man būtinai duoda dar šiek tiek į saują :) Jei perku ką nors supermarkete, būtinai duoda mažų dovanėlių. Restoranuose, be to, ką užsisakome, visada atneša keletą lėkštučių su kimči, jūros gėrybėmis, daržovėmis ir vandens. Beje, arbatpinigių ten niekas nereikalauja :) Atsiskaitymas vyksta pavalgius prie kasos ir visi moka tiek, kiek parašyta čekyje. Beje, šiandien valgiau aštrią sriubą su koldūnais, makaronais, grybais ir pupelėmis (viskas atrodė kaip makaronai, išskyrus koldūnus). Kai suvalgiau sriubos sudedamąsias dalis, turėjau dar ryžių, kuriuos įsibėriau į sriubą. Bet buvo jau per daug… :)

Vienas nelabai teigiamas dalykas, kurį galima pastebėti korėjiečių, ypač jaunimo, kultūroje, tai jų beatodairiškas siekimas pamėgdžioti amerikiečių kultūrą. Amerika – tai dėmesio nestokojantis klausimas Korėjoje. Vienintelės Amerikos ambasada Korėjoje yra saugoma daugybės sargybinių, o JAV kultūros centras užsidarė prieš keletą metų dėl nuolatinių padegimo mėginimų ir protestų. Matyt dėl tokio stipraus JAV kultūros plitimo kai kurie taip stipriai jai priešinasi. Šį plitimą aš pastebėjau ir universitete. Lankau dalyką „Amerikos kultūra ir jumoras“ pas profesorių David A. Mason. Iš trisdešimties studentų tik keli yra ne korėjiečiai. Per paskaitą kiekvienas iš mūsų turėjo atsistoti ir prisistatyti prieš auditoriją. Tai sukėlė tikrai daug sunkumų korėjiečiams – jie neapsakomai drovūs! Įsiminė vienas vaikinas, kuris prisistatė, jog tik ką grįžo iš tarnybos armijoje – jis visas drebėjo iš nerimo. Tas pats buvo ir daugeliui merginų. Tačiau dar įdomesnis buvo visų kalbėjimo stilius. Dėstytojui jie sakė „hi“, apie jį visąlaik šnekėjo „he“, labai gėdijosi, bet mums sakė „you, guys“. Kitais žodžiais – nėra supratimo apie elementarią pagarbą amerikiečių kultūroje. Ji taip siekiama, kad net perlenkiama lazda. Ką aš veikiu šiose paskaitose? Mokausi korėjiečių kultūros, žinoma ;)

Kitas dalykas, kurį lankau – tai Korėjos budizmas, pas tą patį dėstytoją. David A. Mason buvo vienas iš programos „Temple-Stay“ kūrėjų. Tai programa, kuri leidžia užsieniečiams ir pastaruoju metu labiau net patiems korėjiečiams vienai ar dviem parom pasilikti budistų vienuolyne ir dalyvauti vienuolių gyvenime. Profesorius sakė, kad šį semestrą mes taip pat sudalyvausime šiame nuotykyje :) Taip pat sakė, kad žino vienuolyną, kuris turi savo kovos meną, taigi galėsime nuvažiuoti tenai (dėl mano kovos menų pomėgio ;)).

Pagrindinis mano laiką užimantis dalykas žinoma yra korėjiečių kalbos kursai. Pirmomis dienomis buvo tikrai niekas nesuprantama, bet dabar jau pradedu pagauti kryptį. Čia jau kelis metus studijuojantis korėjiečių kalbos filologiją Martynas išmoko kalbą be ypatingų pastangų per pusantrų metų. Tai mane įkvėpė išmokti ją per pusę metų :) Mane supa užsienio studentai, kurie moka kartais ir po 5 kalbas, tarp kurių pasitaiko ir visiškos egzotikos.

Nuo ateinančios savaitės nusprendžiau visiškai užpildyti savo tvarkaraštį nuo 9 iki 16 valandos ir dukart per savaitę lankyti TaekWonDo :) Taigi, labanaktis :))

Nuoširdžiai Jūsų, Kristina (경미)

Europos WonHwaDo festivalis ir stovykla Slovakijoje

Štai ir praėjo savaitė Slovakijoje, nedidelio miestelio Žilina pakraštyje, WonHwaDo stovykloje. Kol įspūdžiai neišblėso, nusprendžiau šį bei tą aprašyti.

Į Slovakiją mes su tėčiu tranzavome :) Nusigavome per 2 dienas, važiavome su 16 automobilių. Vairuotojų nemaža dalis buvo pliki, kaip ir mano tėtis ;) Vieną naktį nakvojome miške, palapinėje. Žodžiu, sekėsi gerai. Atgal į Lietuvą važiavome su treneriu ir vaikais mikroautobusu, tik nuo Alytaus tranzavome iki Klaipėdos. Prie IX forto stovėjome 3 valandas, bet šiaip ne taip nusigavome namo.

Stovykloje dalyvavo vaikai, jaunimas ir nevisai jaunimas iš Slovakijos, Lietuvos, Vokietijos ir Bulgarijos. Jauniausias dalyvis buvo 8-metis Olegas iš Lietuvos, o vyriausias – 46 metų mano tėtis :) Stovyklos tvarkaraštis aprašytas čia.

Atrodytų, jog treniruotės – tai kūno lavinimas, juk reikia keltis 6 ryto, po to kęsti karščius gerokai virš 30 laipsnių, treniruotis ant akmenėtos žemės. Tačiau iš tikrųjų viskas atvirkščiai. Aš stovykloje radau nemažai vidinių iššūkių, kurių kai kuriuos įveikiau, o kai kuriuos teks įveikti ateityje. Įdomiausia, jog tokioje aplinkoje, kokia buvo WHD stovykloje, galima pamatyti tikrąjį save. Savo privalumus ir svarbiausia – savo trūkumus. Pirma, ką pamačiau – tai savo baimę. Aš nuo mažens daug ko bijojau: šokti nuo medžio, plaukti, stovėti ant rankų ir t.t. Tai jau buvau pamiršusi, nes kažkur pasąmonėje įtikinau save, kad man to nereikia, nes nesiruošiu tų baimių įveikti (taip sakant pasidaviau). Stovykloje supratau, kad vis dėlto turiu savo baimes įveikti. Nesvarbu, ar tąsyk įšoksiu į vandenį, svarbu, kad nugalėsiu savo vidinę baimę ir nesudarinėsiu sau pačiai ribų. Taigi, ar įveikiau savo baimę? Man truputėlį neužteko laiko, kad įveikčiau visiškai, bet pirmas žingsnis tikrai žengtas – aš tikiu, kad panorėjusi laisvai galiu savo baimės ribas peržengti :)

Kitas svarbus atradimas, kurį padariau stovykloje – prisiminiau, ką reiškia būti vaiku. Visai ne dėl to, kad laksčiau po pievas, mušiausi ant žolės ir galėjau elgtis kaip šauna į galvą ;) Tiesiog buvau stovykloje kaip vyresnioji sesuo, turėjau pasirūpinti jaunesniais už save ir per tą bendravimą prisiminiau tai, ką jaučia vaikai. Jie tik atrodo linksmi, nerūpestingi ir išdykę. Iš tikrųjų jie labai pažeidžiami, viską priima arti širdies ir jiems labai reikia mamos. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, ant kiek dar nebūčiau pasiruošusi tapti mama :) Galiu labai pasistengti ir rūpintis kuo nors … apie savaitę. Bet full-time mama… hmmm. Dar reikia pasitreniruoti ;)

Pasijodinėjimas geležiniais žirgais

Panašiai kaip ir buvo anonsuota arklio, praėjusį savaitgalį įvyko pasijodinėjimas ir žirgų girdynės jūroje, o tiksliau – girdymas jūros išraiška lietumi ;)

Foto yra čia.

Pažaliavau :-)

Hm, rašau retai, bet užtat smarkiai. Vakar išlaikiau egzaminą žaliam diržui! :-)

Gavau geltoną diržą :)

Tai pirmasis ne baltas diržas mano gyvenime. Be to dar ir su žalia juostele (truputį krūčiau nei šiaip geltonas). Jėga.