Lietuva – Korėja, pradžia

Štai aš ir čia! Kai kam gali atrodyti labai toli, bet iš tikrųjų to atstumo nesijaučia. Tereikia atvažiuoti į oro uostą, o po kiek laiko iš kito oro uosto namo. Toks ir atstumas – 15 valandų :)

Nuo ko čia pradėt? Jausmas labai įdomus: kai buvau Lietuvoje, ilgėjausi Korėjos, bet grįžusi to ilgesio kol kas nenumalšinau. Nes viskas nors ir taip pat, bet jau ne taip. Man mažai kas yra nauja, visa aplinka ir tvarka pažįstama. Svarbiausi vis dėlto seni pažįstami ir draugai. Dabar kai ką nors sutinku – nerealiai faina. Ypač dabar, kai turiu veikiantį telefono numerį (010-7215-7895), galiu su visais susisiekti.

Mūsų, lietuvių, šįkart Korėjoje labai daug. Esu aš, Karina, mano kambariokė Kristina, jos grupiokas Mantas, dar tarp mainų studentų Agnė ir dvi lietuvės, su kuriom mes dar nesusipažinom. Na ir aišku Martynas :) Norėčiau jas kaip nors pagauti, nes rytoj su Karina suplanavom lietuvių grupės vakarienę.

Kalbant apie vakarienę, aš jau tris dienas sugebu išvengti korėjietiško maisto, kas yra labai nuostabu, kadangi nusprendžiau nevalgyti aštriai ir ryžių. Pirmus du vakarus gaminom pas draugus visokias daržoves, o šiandien radau studentų valgykloj, esančioj prie pat bendrabučio, kažkokį tai 탕수육 (saldžiarūkštė kiauliena), kuri buvo neaštri ir be ryžių. Tik labai daug tešlos…

Šią savaitę mes dar nesimokome, nes turime pasitikrinti dėl H1N1. Tai ir nėra labai ką veikti… Tik gerai, kad galima neskubant susitvarkyti vizą ir išsiaiškinti visą NIIED tvarką, kuri iki šiol mums neaiški ;) Tai kol kas tiek.

Kimči

Čia aprašysiu, kaip mes namuose gaminomės kimči. Yra daugybė receptų paruošti daugybei rūšių kimči. Aš savo gamybos kimči daviau paragauti vienam korėjiečiui ir jis pasakė, jog tai baltoji kimči rūšis. Tebūnie :-) Šis receptėlis, kurį aprašysiu, tikrai nepretenduoja į geriausią paruošimo būdą – tiesą sakant manau, kad galima pasigaminti daug paprasčiau ir skaniau (toptelėjo pasižiūrėti Youtube). Bet mano žinia ta, kad Lietuvoje pasigaminti gana tikro skonio kimči yra įmanoma!
Kimči gali būti gaminami iš visų rūšių kopūstų, ridikų ir dar bala žino ko. Keletas nuotraukų apačioje.

Mes bandėme pasigaminti pirmoje nuotraukoje pavaizduotus kimči.

Taigi jums reikės:

• 1 kiniško kopūsto
• 1 baltojo ridiko (geriau tinka tas žalsvas plokščias, nei tas baltas pailgas)
• svogūnų laiškų
• imbiero miltelių
• 1/4 stiklinės aitriųjų paprikų miltelių (tikras kimči gaminamas su pipirų lakšteliais, bet Lietuvoje yra tik smulkių miltelių)
• 1/4 stiklinės druskos
• 3 skiltelių česnako
• (sezamo sėklų)

Gamybos eiga:

1. Nuimkite kopūsto lapus ir perpjaukite kiekvieną išilgai į dvi puses.
2. Paruoškite druskos tirpalą – ištirpinkite druską 1 stiklinėje šalto vandens.
3. Įdėkite kopūstus į pakankamai didelį indą ir užpilkite druskos tirpalu. Vienos stiklinės kopūstams apsemti neužteks… tokiu atveju aš užpilu daugiau vandens, nors nežinau, ar tai teisinga. Šiame vandenyje kopūstai turi pramirkti nuo 5 val. iki 1 dienos. Geriausia palikti juos nakčiai.
4. Vandenį nupilkite į atskirą indą. Kopūstus kruopščiai įtrinkite pipirų ir imbiero milteliais.
5. Smulkiai supjaustykite česnaką, 2 cm ilgio juostelėmis svogūnų laiškus ir nedideliais gabalėliais ridiką.
6. Viską sumeskite į indą su kopūstais ir užpilkite tuo pačiu vandeniu. Galite įmesti šaukštelį kitą sezamo sėklų (aš įmetu ir daugiau). Tuomet indą sandariai uždarykite ir laikykite kambario temperatūroje nuo 3 parų iki 6 mėnesių ;-) Pateikite smulkiau sukarpę žirklėmis.

Keli pagerinimai:

• Vietoj to, kad kopūstus trinti pipirais ir imbieru, o vėliau maišyti su likusiom daržovėm, galima atskirai pasigaminti tokį padažiuką iš pipirų, imbiero, česnako, svogūnų laiškų ir ko nors skystesnio, pvz. sojos padažo. Vieną receptą žinau, kur dar įmaišo mikseriu susmulkintų obuolių ir kriaušių. Tuomet smulkiau supjaustytus kopūstus ir ridiką tiesiog sumaišyti su šiuo padažu ir palikti sandariame inde. Jei padažas pakankamai skystas, vandens pilti nereikia.

Na gerai, tai buvo tik vienas pagerinimas.

Iš patirties galiu pasakyti, kad 3 parų laikymo neužtenka, kad kopūstai įgytų tikrų kimči skonį. Tam reikia mažiausiai 5 parų.
Skanaus!

Buddha’s Birthday impressions in Seoul, 2008

In South Korea, Buddha’s Birthday is surely one of the most beautiful and important festivals not only for Buddhists themselves, but for the whole nation. It was established as a national festival in 1960’s along with Christmas and is celebrated annually on the 8^th day of the 4^th month by the Lunar calendar. This year Korea celebrated the so called 부처님 오신 날 (Bucheonim osin nal, meaning “the day when Buddha arrived”) on May 12^th, though various celebrations started long before that day.

From the foreigner’s, that came from a 100 percent Christian country, point of view, Buddhist traditions and celebrations in Korea look very nicely blended with Korean culture itself. First of all, there is no feeling of uncomfortable religiousness in the events. The whole city of Seoul is decorated with lotus lanterns for several weeks prior to Buddha’s day, which becomes inseparable part of the city. The events start more than one week before that day in order for temples to have their own special ceremonies on Buddha’s birthday itself.

On May 4^th there was a traditional parade of Buddhist monks and lay people from various Buddhist countries, dressed in traditional clothing, carrying lotus lanterns, shining statues and other decorations, accompanied by the sound of drums. The parade is interesting to watch, for the view and sound keeps changing, bringing new energy and a spirit of a true festival. From the beginning to end the parade has crowds of spectators on the both sides of the road.

On the day of Buddha’s birthday temples open their doors for crowds of believers. Usually the sermons are held in the morning and the rest of the day is left for tourists or other events. Visiting the biggest temple in Seoul – Jogyesa – was quiet surprising, since the sermon was held in the evening and it gathered really many believers, as well as tourists.

The activities in the temple were quiet well organized. The tourists wondering around didn’t seem to disturb the praying people and there were really many wandering tourists. The tourist information desk was also helpful. There was a nice “ajumeoni” handing out various flyers, books and DVDs for tourists about Korean Buddhism and Temple Stay programs. As soon as she saw a foreigner, she would hand in all this information adding tour guides of Seoul. This and many families taking pictures on the background of hundreds of lotus lanterns created a festive atmosphere that was felt in the whole city.

Korėja po 1 savaitės

Informacijos ir įspūdžių kiekis būnant Korėjoje jau pribrendo iki naujo įrašo dienoraštyje :) Norėčiau aprašyti tiek išorinius pastebėjimus apie Seulo gyvenimą, korėjiečius, maistą, tiek ir savo pojūčius esant čia.

Atskridau į Seulą prieš gerą savaitę. Pradžioje buvo šiek tiek baisu, kad man čia nepatiks ir norėsiu grįžti, o grįžti negalėsiu. Tačiau po kelių dienų ši baimė visiškai pradingo. Tiesiog negalima norėti iš čia išvažiuoti :) Staigus aplinkos pakeitimas bei puiki aplinka man padėjo labai greitai atsikratyti viso to „bagažo“, kurį turėjau. Aš jau ir nebeprisimenu, ko turėčiau ilgėtis Lietuvoje, kokį aš turėjau gyvenimą, kas buvau. Toks įspūdis, kad viską pradedu iš naujo ir čia viskas priklauso nuo manęs. Čia labai gera vidinė bei išorinė aplinka ir atmosfera augti, mokytis, bendrauti, keliauti. Kartais net jaučiuosi, kad patekau į pasakų šalį :)

Apie Korėją sako, kad trečdalis gyventojų gyvena Seule, o likusieji norėtų jame gyventi. Iš tikrųjų, gyvenant studentų miestelyje, tokiame kaip gyvenu aš, gali net neprireikti išvažiuoti kažkur už jo ribų. Universiteto teritorijoje yra ir bankas, ir maisto bei kanceliarinių prekių parduotuvė, knygynas, valgykla, biblioteka, bendrabutis. Mūsų rajone yra daugybė kavinių, restoranų, knygynų, vaistinių, turgus. Jei man prireikia nueiti į parduotuvę, tai dažniausiai aš jos nepasiekiu, nes viską, ko man reikia aš randu pakeliui gatvėse. Gatvės ištisai pripildytos mažų krautuvėlių, o prekės stovi lauke. Pardavėjų ten dažniausiai net nebūna, bet prekių niekas nevagia.

Korėjiečiai labai širdingi žmonės. Jei gatvėje nuperku iš senutės sausainių, tai ji man būtinai duoda dar šiek tiek į saują :) Jei perku ką nors supermarkete, būtinai duoda mažų dovanėlių. Restoranuose, be to, ką užsisakome, visada atneša keletą lėkštučių su kimči, jūros gėrybėmis, daržovėmis ir vandens. Beje, arbatpinigių ten niekas nereikalauja :) Atsiskaitymas vyksta pavalgius prie kasos ir visi moka tiek, kiek parašyta čekyje. Beje, šiandien valgiau aštrią sriubą su koldūnais, makaronais, grybais ir pupelėmis (viskas atrodė kaip makaronai, išskyrus koldūnus). Kai suvalgiau sriubos sudedamąsias dalis, turėjau dar ryžių, kuriuos įsibėriau į sriubą. Bet buvo jau per daug… :)

Vienas nelabai teigiamas dalykas, kurį galima pastebėti korėjiečių, ypač jaunimo, kultūroje, tai jų beatodairiškas siekimas pamėgdžioti amerikiečių kultūrą. Amerika – tai dėmesio nestokojantis klausimas Korėjoje. Vienintelės Amerikos ambasada Korėjoje yra saugoma daugybės sargybinių, o JAV kultūros centras užsidarė prieš keletą metų dėl nuolatinių padegimo mėginimų ir protestų. Matyt dėl tokio stipraus JAV kultūros plitimo kai kurie taip stipriai jai priešinasi. Šį plitimą aš pastebėjau ir universitete. Lankau dalyką „Amerikos kultūra ir jumoras“ pas profesorių David A. Mason. Iš trisdešimties studentų tik keli yra ne korėjiečiai. Per paskaitą kiekvienas iš mūsų turėjo atsistoti ir prisistatyti prieš auditoriją. Tai sukėlė tikrai daug sunkumų korėjiečiams – jie neapsakomai drovūs! Įsiminė vienas vaikinas, kuris prisistatė, jog tik ką grįžo iš tarnybos armijoje – jis visas drebėjo iš nerimo. Tas pats buvo ir daugeliui merginų. Tačiau dar įdomesnis buvo visų kalbėjimo stilius. Dėstytojui jie sakė „hi“, apie jį visąlaik šnekėjo „he“, labai gėdijosi, bet mums sakė „you, guys“. Kitais žodžiais – nėra supratimo apie elementarią pagarbą amerikiečių kultūroje. Ji taip siekiama, kad net perlenkiama lazda. Ką aš veikiu šiose paskaitose? Mokausi korėjiečių kultūros, žinoma ;)

Kitas dalykas, kurį lankau – tai Korėjos budizmas, pas tą patį dėstytoją. David A. Mason buvo vienas iš programos „Temple-Stay“ kūrėjų. Tai programa, kuri leidžia užsieniečiams ir pastaruoju metu labiau net patiems korėjiečiams vienai ar dviem parom pasilikti budistų vienuolyne ir dalyvauti vienuolių gyvenime. Profesorius sakė, kad šį semestrą mes taip pat sudalyvausime šiame nuotykyje :) Taip pat sakė, kad žino vienuolyną, kuris turi savo kovos meną, taigi galėsime nuvažiuoti tenai (dėl mano kovos menų pomėgio ;)).

Pagrindinis mano laiką užimantis dalykas žinoma yra korėjiečių kalbos kursai. Pirmomis dienomis buvo tikrai niekas nesuprantama, bet dabar jau pradedu pagauti kryptį. Čia jau kelis metus studijuojantis korėjiečių kalbos filologiją Martynas išmoko kalbą be ypatingų pastangų per pusantrų metų. Tai mane įkvėpė išmokti ją per pusę metų :) Mane supa užsienio studentai, kurie moka kartais ir po 5 kalbas, tarp kurių pasitaiko ir visiškos egzotikos.

Nuo ateinančios savaitės nusprendžiau visiškai užpildyti savo tvarkaraštį nuo 9 iki 16 valandos ir dukart per savaitę lankyti TaekWonDo :) Taigi, labanaktis :))

Nuoširdžiai Jūsų, Kristina (경미)

Korėja – 2 diena

Sveiki visi!

Taigi va, jau antra diena esu Korėjoje. Kol kas kultūrinio šoko negavau, nes ne per daugiausia laiko praleidžiu su korėjiečiais :) Dažniausiai esame su kitais studentais iš įvairių šalių.

Po savaitės pas močiutę Maskvoje atskridau į Seulo tarptautinį oro uostą Incheon vasario 29 dieną ryte. Buvo trumpam pasimetęs mano lagaminas, bet laimei atsirado. Prie išėjimo manęs daugiau nei valandą laukė senukas – universiteto taksi vairuotojas. Jis mane atvežė iki pat bendrabučio. Važiuojant iškart krito į akis miesto švara, ji nepalyginama su Maskvos. Maskva šiuo metų laiku atrodo siaubingai – visur kur supiltos purvino sniego krūvos, keliuose didžiulės balos ir grioviai. Kai pusbrolis mane vežė į oro uostą, aplenkusi mašina užpylė mus kokių dviejų metrų aukščio balos banga. Seule išvis nesimato jokių kritulių pėdsakų. Miestas labai tvarkingas. Jis nespindi prabanga ar naujomis technologijomis – gatvėse ir gatvelėse daugybė visokių parduotuvėlių, kavinukių ir prekystalių, su dideliais margais užrašais. Tačiau miestas yra labai švarus ir tvarkingas.

Trumpai aprašysiu bendrabutį. Pastatas visiškai nesiskiria nuo europietiškų bendrabučių, nei išore, nei vidumi. Skiriasi tik vidaus taisyklėmis ir dušu ;) Dušas yra tualete. Reikia sutilpti tarp durų ir klozeto ir dar sugebėti nusiprausti. Po to grindys ilgai džiūva… O taisyklės gana griežtos. Merginų aukštuose jokių vaikinų ir atvirkščiai. Už šios taisyklės pažeidimą šalinama iš bendrabučio. Kambariuose jokio maisto. Negalima nei gaminti, nei laikyti, nei valgyti ar gerti. Ši taisyklė dažniausiai pažeidžiama, nes realiai maistas niekam nekelia problemų. Studentai atvirai kambariuose laiko arbatas, sausainius, greito paruošimo sriubas. Koridoriuje yra karšto ir šalto vandens aparatas. Taip pat bendrabutyje yra keli kompiuteriai su internetu, skalbykla ir mokymosi kambarys. Bendrabutis nakčiai uždaromas – nuo 12 iki 5 ryto. Nepranešus iš anksto raštu, naktį negrįžti draudžiama. Už tai skiriami baudos taškai.

Mano kambariokė – prancūzė Cassandre. Šiandien sužinojau, kad turėjau gyventi su kinų kilmės kanadiete, o mano kambaryje turėjo gyventi prancūzė Sara. Tačiau jos baisiai nesutarė ir Sara išsikraustė. Ir tikrai, su Cassandre nelabai lengva. Vakar mes su ja, prancūzu Janiku ir austru Michael ėjome pasižmonėti (apie maistą vėliau). Po to kai pavalgėm kavinėj, užsukom į barą alaus. Tai žinoma užtruko, nes jie per klaidą užsisakė du ąsočius korėjietiškos 20 laipsnių degtinės „soju“. Kadangi aš visai negeriu, turėjau kentėti Janiko girtus atsiprašymus, kad man nelabai įdomu ;) Žodžiu keista kompanija – eina į nykų barą ir nusigeria. Tai man priminė Lenkijos Erasmus laikus, kai jaučiausi keista dėl to, kad negeriu ir dažnai neturėdavau ką veikti. Bet va šiandien susipažinau su kitos stovyklos studentais. Tai prancūzė Sara, kuri pakeitė mano nuomonę apie prancūzus į gerąją pusę, korėjiečių kilmės vokietė Edith ir austras Martin. Su Sara šiandien ilgai kalbėjomės apie viską, manau būsim geros draugės :) Jos tėtis prancūzas, o mama iš Tuniso. Čia visų labai įdomios kilmės ;)

Taigi maistas. Vakar aš valgiau bibimbap. Galūnė „bap“ sako, kad tai ryžiai. Dar man žinomos galūnės yra „kuk“ – sriuba ir „kogi“ – jautiena. Vakar aš tokiu būdu įskaičiau meniu ir visus sužavėjau ;)) Bibimbap – tai dubuo su ryžiais, kopūstais, agurkais, ryžių makaronais, pupelėm, dar kažkokiom daržovėm ir aštroku padažu su keptu kiaušiniu ant viršaus. Viską reikia išmaišyti. Man patinka korėjietiški padažai. Jų aštrumas nėra toks, kad neįmanoma valgyti.

—

Tik ką grįžau iš centro. Mūsų buvo 11, važiavome apie valandą metro susitikti su dviem korėjietėm. Nuėjome į tokį restoraną (nežinau ar rašyti restoranas, ar kavinė, ar užkandinė – žodžiu „džip’as“), kur vidury apvalaus stalo yra keptuvė. Maistą galima ant jos. Supila vištienos gabaliukus, saldžiąsias bulves, ryžių tešlos kažkokius pagaliukus, padažą ir išeina :) Lankytojai už stalo patys maišo, kepa. Kartais padavėjai ateina pasižiūrėti ir ką nors pataria. Po kažkiek laiko reikia įpilti ryžių makaronus ir grybus. Tada visi valgo :) Dar atneša kelias lėkštutes kimči, kažkokių europietiškų neaštrių salotų su majonezu ir dar kažko rūgštaus. Visas malonumas kainuoja 6 $ žmogui. Pats patiekalas gana aštrus, bet mūsiškiai visi viską pavyzdingai suvalgė. Tik keliems prireikė nosinaičių bėgančiai nosiai, tame tarpe ir man :)

Gavau geltoną diržą :)

Tai pirmasis ne baltas diržas mano gyvenime. Be to dar ir su žalia juostele (truputį krūčiau nei šiaip geltonas). Jėga.

Naudingi patarimai projektų vadovui #1

Pradėjau dirbti net vos prieš du mėnesius, tad dar ne visai išmokau pildyti savo atsakomybę ir greitai priimti teisingus sprendimus. Kad mano, kaip naujokės, patirtis būtų naudinga kitiems bei man pačiai, pradėjau sudarinėti naudingų patarimų sąrašą. Čia daugiau bus patarimų ko nedaryti, nei ką daryti ;) Taigi pradėsiu.

1. Nedaryk to, ko neišmanai (nebent tai tavo atsakomybė — mokytis juk reikia)
   Nors pareigos „projektų vadovas“ yra visiškai neaiškus terminas, galintis reikšti bet ką, tai visiškai nereiškia, kad reikia daryti *viską*: nuo pranešimų spaudai rašymo iki dizaino kūrimo. Iniciatyva yra gerai, bet ji turi būti… kaip čia pasakius… teisingai nukreipta.
2. Geriau nieko nežadėk
   Ypač, jei tai nieko nepakeis. Net jei labai norisi. Net jei tai visai mažas pažadas. Nes jei negalėsi ištesėti, bus žymiai blogiau, nei pasirodyti nedėkingam.
3. Daryk pats tai, už ką esi atsakingas
   Jei patiki tam tikrą darbą, už kurį esi atsakingas, kitam, jis į tą darbą žiūri visai kitaip nei tu. Neįvykdžius darbo, košę teks srėbti pačiam. Bet iš kitos pusės, negalima visko daryti pačiam — labai svarbu yra komandinis darbas. Bet darbų pasiskirstymas naudingas tik pasiskirsčius ir atsakomybę.
4. Communicate! It can’t make things any worse.
   Neįtikėtina, kaip galima nesusikalbėti nepasakius vieno papildomo žodžio. Visuomet reikia įsitikinti, kad kalbate su žmogumi apie *tą patį* ir kad suprantate terminus *taip pat*. (Mano tėvai vieną gyvenimo situaciją išsiaiškino tik po trijų metų ;))