Hip-hop’as ir korėjiečiai

Žinau, jau rašiau, bet negaliu to nepabrėžti dar kartą – korėjiečiai – patys droviausi žmonės pasaulyje ;)

Žodžiu, prieš savaitę apsilankiau viename iš daugelio studentų klubų. Šiame jie šoka hip-hopą. Man ten visai patiko – prisiminiau senus laikus ;), taigi nusprendžiau ateiti ir šiandien. Tik pamiršau, kad šiandien atranka. Na, nevisai atranka – niekas neiškrenta. Tiesiog visi ką nors parodo: ar tai pašoka, ar padainuoja, ar pagroja. Atėjau ir supratau, kad nieko ant smūgio nemoku ;) Šokio neparuošiau, dainos taip pat, gitaros ten nebuvo… ir staiga prisiminiau, kad dėviu WonHwaDo marškinėlius ;)) Po 5 minučių repeticijos koridoriuje jau turėjau numerį  – WonMu šokį:) Su DJ’jum suradom tinkančią muziką ir beliko tik tikėtis, kad neapsikvailinsiu.

Visas dvi valandas publika šėlo! Visi nerealiai faini, išradingi, talentingi ir… drovūs :) Kaip supratau, dauguma iš pasirodžiusiųjų nebuvo nieko pasiruošę, tik parodė 10-ies sekundžių savo pasimaivymą prieš veidrodį ;) Apie savo trumpą pasirodymą negaliu nieko pasakyti, nes nemačiau :) Buvo smagu :)

Korėja po 1 savaitės

Informacijos ir įspūdžių kiekis būnant Korėjoje jau pribrendo iki naujo įrašo dienoraštyje :) Norėčiau aprašyti tiek išorinius pastebėjimus apie Seulo gyvenimą, korėjiečius, maistą, tiek ir savo pojūčius esant čia.

Atskridau į Seulą prieš gerą savaitę. Pradžioje buvo šiek tiek baisu, kad man čia nepatiks ir norėsiu grįžti, o grįžti negalėsiu. Tačiau po kelių dienų ši baimė visiškai pradingo. Tiesiog negalima norėti iš čia išvažiuoti :) Staigus aplinkos pakeitimas bei puiki aplinka man padėjo labai greitai atsikratyti viso to „bagažo“, kurį turėjau. Aš jau ir nebeprisimenu, ko turėčiau ilgėtis Lietuvoje, kokį aš turėjau gyvenimą, kas buvau. Toks įspūdis, kad viską pradedu iš naujo ir čia viskas priklauso nuo manęs. Čia labai gera vidinė bei išorinė aplinka ir atmosfera augti, mokytis, bendrauti, keliauti. Kartais net jaučiuosi, kad patekau į pasakų šalį :)

Apie Korėją sako, kad trečdalis gyventojų gyvena Seule, o likusieji norėtų jame gyventi. Iš tikrųjų, gyvenant studentų miestelyje, tokiame kaip gyvenu aš, gali net neprireikti išvažiuoti kažkur už jo ribų. Universiteto teritorijoje yra ir bankas, ir maisto bei kanceliarinių prekių parduotuvė, knygynas, valgykla, biblioteka, bendrabutis. Mūsų rajone yra daugybė kavinių, restoranų, knygynų, vaistinių, turgus. Jei man prireikia nueiti į parduotuvę, tai dažniausiai aš jos nepasiekiu, nes viską, ko man reikia aš randu pakeliui gatvėse. Gatvės ištisai pripildytos mažų krautuvėlių, o prekės stovi lauke. Pardavėjų ten dažniausiai net nebūna, bet prekių niekas nevagia.

Korėjiečiai labai širdingi žmonės. Jei gatvėje nuperku iš senutės sausainių, tai ji man būtinai duoda dar šiek tiek į saują :) Jei perku ką nors supermarkete, būtinai duoda mažų dovanėlių. Restoranuose, be to, ką užsisakome, visada atneša keletą lėkštučių su kimči, jūros gėrybėmis, daržovėmis ir vandens. Beje, arbatpinigių ten niekas nereikalauja :) Atsiskaitymas vyksta pavalgius prie kasos ir visi moka tiek, kiek parašyta čekyje. Beje, šiandien valgiau aštrią sriubą su koldūnais, makaronais, grybais ir pupelėmis (viskas atrodė kaip makaronai, išskyrus koldūnus). Kai suvalgiau sriubos sudedamąsias dalis, turėjau dar ryžių, kuriuos įsibėriau į sriubą. Bet buvo jau per daug… :)

Vienas nelabai teigiamas dalykas, kurį galima pastebėti korėjiečių, ypač jaunimo, kultūroje, tai jų beatodairiškas siekimas pamėgdžioti amerikiečių kultūrą. Amerika – tai dėmesio nestokojantis klausimas Korėjoje. Vienintelės Amerikos ambasada Korėjoje yra saugoma daugybės sargybinių, o JAV kultūros centras užsidarė prieš keletą metų dėl nuolatinių padegimo mėginimų ir protestų. Matyt dėl tokio stipraus JAV kultūros plitimo kai kurie taip stipriai jai priešinasi. Šį plitimą aš pastebėjau ir universitete. Lankau dalyką „Amerikos kultūra ir jumoras“ pas profesorių David A. Mason. Iš trisdešimties studentų tik keli yra ne korėjiečiai. Per paskaitą kiekvienas iš mūsų turėjo atsistoti ir prisistatyti prieš auditoriją. Tai sukėlė tikrai daug sunkumų korėjiečiams – jie neapsakomai drovūs! Įsiminė vienas vaikinas, kuris prisistatė, jog tik ką grįžo iš tarnybos armijoje – jis visas drebėjo iš nerimo. Tas pats buvo ir daugeliui merginų. Tačiau dar įdomesnis buvo visų kalbėjimo stilius. Dėstytojui jie sakė „hi“, apie jį visąlaik šnekėjo „he“, labai gėdijosi, bet mums sakė „you, guys“. Kitais žodžiais – nėra supratimo apie elementarią pagarbą amerikiečių kultūroje. Ji taip siekiama, kad net perlenkiama lazda. Ką aš veikiu šiose paskaitose? Mokausi korėjiečių kultūros, žinoma ;)

Kitas dalykas, kurį lankau – tai Korėjos budizmas, pas tą patį dėstytoją. David A. Mason buvo vienas iš programos „Temple-Stay“ kūrėjų. Tai programa, kuri leidžia užsieniečiams ir pastaruoju metu labiau net patiems korėjiečiams vienai ar dviem parom pasilikti budistų vienuolyne ir dalyvauti vienuolių gyvenime. Profesorius sakė, kad šį semestrą mes taip pat sudalyvausime šiame nuotykyje :) Taip pat sakė, kad žino vienuolyną, kuris turi savo kovos meną, taigi galėsime nuvažiuoti tenai (dėl mano kovos menų pomėgio ;)).

Pagrindinis mano laiką užimantis dalykas žinoma yra korėjiečių kalbos kursai. Pirmomis dienomis buvo tikrai niekas nesuprantama, bet dabar jau pradedu pagauti kryptį. Čia jau kelis metus studijuojantis korėjiečių kalbos filologiją Martynas išmoko kalbą be ypatingų pastangų per pusantrų metų. Tai mane įkvėpė išmokti ją per pusę metų :) Mane supa užsienio studentai, kurie moka kartais ir po 5 kalbas, tarp kurių pasitaiko ir visiškos egzotikos.

Nuo ateinančios savaitės nusprendžiau visiškai užpildyti savo tvarkaraštį nuo 9 iki 16 valandos ir dukart per savaitę lankyti TaekWonDo :) Taigi, labanaktis :))

Nuoširdžiai Jūsų, Kristina (경미)

Korėja – 2 diena

Sveiki visi!

Taigi va, jau antra diena esu Korėjoje. Kol kas kultūrinio šoko negavau, nes ne per daugiausia laiko praleidžiu su korėjiečiais :) Dažniausiai esame su kitais studentais iš įvairių šalių.

Po savaitės pas močiutę Maskvoje atskridau į Seulo tarptautinį oro uostą Incheon vasario 29 dieną ryte. Buvo trumpam pasimetęs mano lagaminas, bet laimei atsirado. Prie išėjimo manęs daugiau nei valandą laukė senukas – universiteto taksi vairuotojas. Jis mane atvežė iki pat bendrabučio. Važiuojant iškart krito į akis miesto švara, ji nepalyginama su Maskvos. Maskva šiuo metų laiku atrodo siaubingai – visur kur supiltos purvino sniego krūvos, keliuose didžiulės balos ir grioviai. Kai pusbrolis mane vežė į oro uostą, aplenkusi mašina užpylė mus kokių dviejų metrų aukščio balos banga. Seule išvis nesimato jokių kritulių pėdsakų. Miestas labai tvarkingas. Jis nespindi prabanga ar naujomis technologijomis – gatvėse ir gatvelėse daugybė visokių parduotuvėlių, kavinukių ir prekystalių, su dideliais margais užrašais. Tačiau miestas yra labai švarus ir tvarkingas.

Trumpai aprašysiu bendrabutį. Pastatas visiškai nesiskiria nuo europietiškų bendrabučių, nei išore, nei vidumi. Skiriasi tik vidaus taisyklėmis ir dušu ;) Dušas yra tualete. Reikia sutilpti tarp durų ir klozeto ir dar sugebėti nusiprausti. Po to grindys ilgai džiūva… O taisyklės gana griežtos. Merginų aukštuose jokių vaikinų ir atvirkščiai. Už šios taisyklės pažeidimą šalinama iš bendrabučio. Kambariuose jokio maisto. Negalima nei gaminti, nei laikyti, nei valgyti ar gerti. Ši taisyklė dažniausiai pažeidžiama, nes realiai maistas niekam nekelia problemų. Studentai atvirai kambariuose laiko arbatas, sausainius, greito paruošimo sriubas. Koridoriuje yra karšto ir šalto vandens aparatas. Taip pat bendrabutyje yra keli kompiuteriai su internetu, skalbykla ir mokymosi kambarys. Bendrabutis nakčiai uždaromas – nuo 12 iki 5 ryto. Nepranešus iš anksto raštu, naktį negrįžti draudžiama. Už tai skiriami baudos taškai.

Mano kambariokė – prancūzė Cassandre. Šiandien sužinojau, kad turėjau gyventi su kinų kilmės kanadiete, o mano kambaryje turėjo gyventi prancūzė Sara. Tačiau jos baisiai nesutarė ir Sara išsikraustė. Ir tikrai, su Cassandre nelabai lengva. Vakar mes su ja, prancūzu Janiku ir austru Michael ėjome pasižmonėti (apie maistą vėliau). Po to kai pavalgėm kavinėj, užsukom į barą alaus. Tai žinoma užtruko, nes jie per klaidą užsisakė du ąsočius korėjietiškos 20 laipsnių degtinės „soju“. Kadangi aš visai negeriu, turėjau kentėti Janiko girtus atsiprašymus, kad man nelabai įdomu ;) Žodžiu keista kompanija – eina į nykų barą ir nusigeria. Tai man priminė Lenkijos Erasmus laikus, kai jaučiausi keista dėl to, kad negeriu ir dažnai neturėdavau ką veikti. Bet va šiandien susipažinau su kitos stovyklos studentais. Tai prancūzė Sara, kuri pakeitė mano nuomonę apie prancūzus į gerąją pusę, korėjiečių kilmės vokietė Edith ir austras Martin. Su Sara šiandien ilgai kalbėjomės apie viską, manau būsim geros draugės :) Jos tėtis prancūzas, o mama iš Tuniso. Čia visų labai įdomios kilmės ;)

Taigi maistas. Vakar aš valgiau bibimbap. Galūnė „bap“ sako, kad tai ryžiai. Dar man žinomos galūnės yra „kuk“ – sriuba ir „kogi“ – jautiena. Vakar aš tokiu būdu įskaičiau meniu ir visus sužavėjau ;)) Bibimbap – tai dubuo su ryžiais, kopūstais, agurkais, ryžių makaronais, pupelėm, dar kažkokiom daržovėm ir aštroku padažu su keptu kiaušiniu ant viršaus. Viską reikia išmaišyti. Man patinka korėjietiški padažai. Jų aštrumas nėra toks, kad neįmanoma valgyti.

—

Tik ką grįžau iš centro. Mūsų buvo 11, važiavome apie valandą metro susitikti su dviem korėjietėm. Nuėjome į tokį restoraną (nežinau ar rašyti restoranas, ar kavinė, ar užkandinė – žodžiu „džip’as“), kur vidury apvalaus stalo yra keptuvė. Maistą galima ant jos. Supila vištienos gabaliukus, saldžiąsias bulves, ryžių tešlos kažkokius pagaliukus, padažą ir išeina :) Lankytojai už stalo patys maišo, kepa. Kartais padavėjai ateina pasižiūrėti ir ką nors pataria. Po kažkiek laiko reikia įpilti ryžių makaronus ir grybus. Tada visi valgo :) Dar atneša kelias lėkštutes kimči, kažkokių europietiškų neaštrių salotų su majonezu ir dar kažko rūgštaus. Visas malonumas kainuoja 6 $ žmogui. Pats patiekalas gana aštrus, bet mūsiškiai visi viską pavyzdingai suvalgė. Tik keliems prireikė nosinaičių bėgančiai nosiai, tame tarpe ir man :)