Straipsnis iš asianinfo.org apie švietimo Korėjoje istoriją. Jei turėsiu laiko, papostinsiu ir vertimą. Manau vistiek prireiks.

There is an old saying in Korea: “One should not step even on the shadow of one’s teacher.” This proverb relays the degree of respect traditionally accorded to teachers. While there have been many changes to the Korean educational system since its adoption of modern teaching methods, much of the old tradition remains.

Education in Ancient Korea

It generally is taken for granted that Koreans have traditionally attached great importance to education, a view that continues to this day. According to ancient history texts, formal education in Korea began during the Three Kingdoms period (57 B.C.-A.D.668) under the influence of the Chinese educational system.

It was in 372 that a state-operated institute for higher education known as T’aehak (National Confucian Academy) was established in the Koguryo Kingdom (37 B.C.-A.D.668). A similar institution for higher education named Kukh’ak (National Confucian College) was set up in 682 during the Shilla Kingdom (57 B.C.-A.D.935). Shilla also established a unique training system called the hwarangdo (The way of “Flower of Youth Corps”), to educate the elite youth of the aristocratic class. The hwarangdo proved instrumental in unifying the Korean Peninsula in the seventh century. The Paekche Kingdom (18 B.C.-A.D.660) also emphasized education and produced numerous scholars in various academic disciplines, many of whom made important contributions to early Japanese culture.

Higher education in all these kingdoms tended to be focused on the study of Chinese classics. Although the succeeding Koryo Dynasty (918-1392) adopted Buddhism as its state religion, Confucian studies continued to have a major influence on academic circles and the educational system. The institutionalization of the civil service examination in the mid-10th century set the pattern for educational reform, by directing the role of education toward preparing young men for public service. Koryo founded a state institution for higher education called Kukchagam (National University) in 992 in its capital, Kaesong. It was also about that time that the central government began to dispatch scholars to provincial areas to implement education for local residents.

By the late 14th century, however, Buddhism gradually declined. The founders of the Choson Dynasty (1392-1910) turned to Confucianism instead as the source of basic principles for national politics, ethics and social institutions. The highest educational institution during the Choson period was the Songgyungwan (National Confucian Academy), which also served as the center of Confucian studies. On the secondary level, there were two kinds of schools: haktang in the capital of Hanyang (today’s Seoul) and hyanggyo in villages. Private schools called sodang carried out primary education.

Education during the Choson Dynasty was mainly viewed as a means to prepare young aristocratic men for future public service. Examinations in the Chinese classics were the major criteria for qualification. This tradition has survived as the backbone of Korean education system until the late 19th century, when Korea opened its door to the West.

Advent of Modern Schools in Korea

Korea actually experienced the budding of a strong movement for modernization in the late 17th to 18th century. A group of young scholars came together to search for practical ways to utilize academic knowledge for the purpose of modernizing the country. Their scholarship and thought became known as sirhak or “Practical Learning.”

Those pioneering young scholars had become disillusioned by the impractical theoretical discussion that dominated conservative academic circles at that time. They sought the practical application of knowledge in all disciplines of learning, including history, politics, economics, the natural sciences and humanities, and attempted to utilize them in building a modernized nation. Of special note is the fact that they tried to draw lessons from the experience of Qing China, which had learned a great deal from its contact with the West.

The waves of Western culture and modernization that reached the coast of the “Hermit Kingdom,” as Korea was known to the West, were powerful enough to move King Kojong to issue an edict in 1882 to open the doors of state-run schools to citizens of all classes. Yugyong-kongwon, which was Korea’s first school in a modern sense, was established in 1886. It employed American missionary teachers who taught English with the aid of interpreters.

The schools established by Western Christian missionaries contributed greatly to the early development of modern education in Korea. The first missionary school, Paichai Haktang, was founded in 1886 by a mission group from the North Methodist Church led by Henry G. Appenzeller. A boys’ high school, Kyongshin, was established in 1887 by a Presbyterian group. Ewha Haktang, which was set up in 1886 by a Methodist mission group, was Korea’s first school for girls. Five other missionary schools were founded in major cities in the following years.

The 1900s saw a mushrooming of private secondary schools founded by Koreans, most of whom were wealthy aristocrats who had come to realize the importance of education during the critical period that preceded Japan’s annexation of Korea in 1910. The most notable of these were the boy’s schools Posong, Yangjong and Whimoon located respectively in Seoul, Osan and P’yongyang, and the girl’s schools Sookmyung, Chinmyong and Dongduck, all located in Seoul.

American Christian missionaries also established the Choson Christian College (which later developed into Yonsei University) in Seoul in 1905, and Soongsil College in P’yongyang in 1906.

The development of modern education was disrupted during the Japanese colonial occupation of Korea (1910-1945). Although the number of public schools increased substantially during the colonial period, the education provided by these schools fell far short of the rising aspirations of Koreans. Educational opportunities were limited to a small number of Koreans. Elementary schools, for example, accommodated only 30 percent of all school-age children; only one out of 20 or so enrolled in secondary schools, and very few Koreans were able to attend college.

Korea’s School System

The school system in Korea follows a 6-3-3-4 ladder pattern which consists of elementary school (1st to 6th grades), middle school (7th to 9th grades), high school (10th to 12th grades) and junior college, college and university. Elementary school provides six years of compulsory elementary education to children between the ages of 6 and 11. Middle school offers three years of lower secondary education to those aged 12 to 14. High school offers three years of higher secondary education to students aged 15 to 17. High school graduates can choose to apply to a junior college or a college or university to receive higher education.

High schools are generally divided into two categories, general and vocational. Air & correspondence high schools are included in the former, while agricultural, commercial, fishery and technical high schools are included in the latter. There are a limited number of schools of the so-called “comprehensive” type which offer both general and vocational training. There are also science high schools and other speciality high schools, including foreign language high schools, art high schools and athletic schools.

Institutes of higher learning include two- or three-year junior vocational colleges and four-year colleges and universities. Both the universities of education and colleges of education offer four-year courses.

In addition to the general school ladder system, there are secondary level trade schools which provide highly specialized vocational training. Civic schools, originally intended to offer literacy courses, now provide elementary and secondary level education mostly for financially underprivileged students. With compulsory education requirements extending to the 6th grade, however, these schools have been gradually disappearing.

There are also special schools offering elementary and secondary education for the deaf, blind and other learning difficulty. Preschool education is provided by kindergartens.

Preschool Education in Korea

Preschool education is not included in the formal school system. However, its importance justifies attention in relation to the formal school system. Kindergarten is the main facility for preschool education in Korea.

As of 1997, there were 9,010 kindergartens enrolling 567,814 children. This accounts for 27.7 percent of preschool children in Korea with ages ranging from 3 to 5 years old. Because of the low enrollment figures, the Ministry of Education has recently instituted the policies in order to increase the availability of kindergarten education.

Kindergarten education aims at providing an appropriate environment for the nurturing and development of children through various pleasant activities and diverse methods of instruction. The curricula consist of five life areas: physical, social, expression, language and inquiry life areas.

Elementary Education in Korea

Although relevant legislation was enacted in 1948, elementary education for children was not made compulsory until 1953 because of the post-Korean War rehabilitation effort. The Constitution stipulates in Article 31 that it is the responsibility of all parents and guardians to ensure an elementary school education for their children aged 6 to 11 and that this education is free.

Elementary school enrollment showed a sharp increase from 1952, reaching a peak of more than 5 million in 1971. The increase in student enrollment during those years pushed some individual school enrollments as high as 10,000 or more, with more than 90 pupils crammed in one classroom in some schools. Many schools found it necessary to operate classes in two or even three daily shifts. As of 1997, there were 6,623 elementary schools including 902 branch schools throughout the country, with 3,783,986 pupils accommodated in 107,860 classes and staffed by 138,670 teachers. The majority of elementary school teachers are graduates of four-year colleges of education.

Article 93 of the Education Act states that the goal of elementary school education is to teach the fundamentals necessary for a productive civic life. In order to fulfill this objective, the basic curricula for elementary school education are divided into nine principal subjects: moral education, Korean language, social studies, arithmetic, natural science, physical education, music, fine arts and the practical arts. However, subject matters in grade 1 and 2 are integrated in “disciplined life,” “intelligent life” and “pleasant life.”

Secondary Education

Secondary education is divided into lower secondary (middle) school and higher secondary (high) school levels.

Korean Middle Schools

Upon completing elementary school, children between the ages of 12-14 are allowed to enter middle school for the 7th to 9th grade courses. The number of middle school students has shown an impressive rate of growth in recent decades. The percentage of elementary school graduates advancing to middle school increased from 58.4 percent in 1969 to 99.9 percent in 1997. As of 1997, there are 2,720 middle schools across Korea with a total enrollment of 2,180,296.

Since the abolition of the entrance examination in 1969, admission to middle school has been made through lottery assignments administered on a zone-by-zone basis. This measure was adopted with the aim of eradicating distinctions between so-called inferior and superior schools, so that all elementary school graduates could have equal access to all middle schools located in their respective school districts.

The middle school curricula are composed of 11 basic or required subjects, elective subjects and extra curricula activities. Technical and vocational courses are included in the elective subjects to ensure the productive relationship between education and occupation.

Korean High Schools

High school education aims at providing advanced general and specific education on the basis of middle school education. Middle school graduates or those with equivalent academic background may enter high schools. The period of study is three years and students bear the expenses of the education.

Admission into high school is based primarily upon the grades received on the high school entrance examination, but there has been some changes in the admission process since 1974, when the equalization policy for high school admission was put into practice.

According to the revision of the Education Act of May 31, 1995, there are various new ways of selecting students for admission, including the recent taking into account of the so-called “school activities records” where the three-year life of the middle school students is recorded. For example, in 1997, four metropolitan cities - Seoul, Pusan, Inch’on and Kwangju - selected students according to the school activities records alone. Taegu, Taejon, Kyonggi-do, Kangwon-do, Ch’ungch’nongnam-do, and Kyongsangnam-do areas took into account both school activities records and examination test scores. Ch’ungch’dongbuk-do, Kyongsangbuk-do and Cheju-do areas took into account only examination test scores when screening freshmen students for admission.

Through the introduction of these individualized standards for school admission, small-sized specialized high schools in areas such as music, the arts as well as math and science have been and will continue to be established. For those students returning home from abroad into domestic schools, international school will be also established. And after 1998, “private high schools” that can be sustained with finances from their own resources will be given the right to select students as well as to decide tuition payments.

Higher Education in Korea

There are four categories of institutions for higher learning: (1) colleges and universities with four-year undergraduate programs (six-year in medical colleges), (2) junior colleges, (3) universities of education and colleges of education, and (4) miscellaneous schools like theological colleges and seminaries.

About 80 percent of all Korean institutes of higher education are private. In accordance with the Education Act and the relevant presidential and ministerial decrees, all institutes of higher education, whether public or private, come under the supervision of the Ministry of Education. The Ministry has control over such matters as student quotas, qualifications of teaching staff, curricula, degree requirements, and so on.

Higher education aims at teaching and studying fundamental academic theories and their various application as necessary for the progress and enlightenment of society and the global community, with the aim of nurturing the nation’s future leaders.

The unit for measuring the completion of each course is a credit. Each university oversees the requirements for the completion of each credit, the minimum credits necessary for graduation, and the standard credits and maximum credits required to be taken each semester, the method to obtain special credit, and credits required for the completion of preparatory courses on the basis of school regulations.

The curricula are composed of general and professional courses and each is again divided into required and elective courses. Bachelor’s degrees are offered in 26 areas of study. There were only 19 institutions of higher education in the entire Korean Peninsula at the time of national liberation in 1945. In 1997, the number of these institutions in South Korea has increased to 950 with a total of 2,792,410 students and 69,157 faculty members.

Entrance Examinations in Korea

Colleges and universities in Korea operate under strict enrollment limits. Because of the difference in college admission quotas and the number of applicants, each school year produces a large number of repeat applicants who add to the intensity of competition for college admission. The number of repeat applicants has been declining in recent years due to the expansion of the number of students admitted per year and the increasing number of support systems for repeat students.

The college entrance examination system underwent a drastic reform in 1981. The main entrance examination was abolished and a new system was introduced that combined scholastic achievements in high school with the score obtained in the nationwide qualifying examination to determine the applicant’s eligibility for admission.

In an effort to broaden the autonomy of colleges and universities and to normalize high school examination-bound education, a new entrance examination was introduced in April 1991. In this new system, the students’ high school records accorded for 40 percent of the overall admissions decision. It also gave individual colleges the right to decide how to weigh the applicants’ college scholastic achievement test scores with those administered by the colleges themselves.

In almost all colleges and universities, applicants are also allowed to apply for special screening. Students from farming and fishing villages and handicapped students may be selected through this process. Although the dates for these exams are set by the Ministry of Education, each university can select specific dates at its convenience. Students are allowed to apply for as many universities as they choose only if they are offered exams on different dates.

Korean Junior Vocational Colleges

Junior vocational colleges are post-secondary programs and are the direct outgrowth of the increasing demand for technical manpower attendant to rapid industrialization. They are the product of a merger between 2-year junior colleges and 2-3 year professional high schools. Since this establishment in 1979, the number of junior vocational colleges has grown to 155 as of 1997 with an enrollment of about 500,000.

They are now playing a major role in the attainment of short-term higher education. The purpose of junior vocational education is to produce mid-level technicians who can devote themselves to a national development through the dissemination of technical knowledge in every field of society. Their specialized courses are grouped into technical, agricultural, fishery, nursing, sanitation, home economics, social practice, the arts and athletics, with two or three year programs depending on the course of introduction. The nursing, clinical pathology, radiation, fishing, navigation and engine courses require 3 years of education. The communication course requires two and a half years; the rest require two years of education.

For the effective achievement of its educational goals, junior vocational colleges develop and operate a practical curriculum through a school-industry collaborative. Speciality is stressed as preparation for the National Certification Examination. Liberal arts subjects consist of a minimum of general subjects; the number of credits required in the subjects is decided by school regulations. On-the-job training is given 1-3 credits.

Although junior vocational colleges put an emphasis on practical education aimed at producing mid-level technicians, it is not necessarily a terminal point of education. They also keep doors open for students who would like to continue their education at the university level. For employed youths, they also provides avenues for continued education. As efforts are being intensified to ensure the relevance of junior college education, the percentage of the employed among graduates is increasing.

College and Universities in Korea

College and university offer four or six-year courses, the latter including medical and dental colleges. College education aims to promote the proliferation of knowledge for the betterment of the nation and society as well as to prepare students for leadership roles. Colleges and universities have shown a great deal of quantitative and qualitative growth in the present decade. As of 1997, there are 150 colleges and universities attended by a total of 1,368,461 students.

A student who has completed 130-140 credit units or more is awarded a bachelor’s degree (except in medicine and dentistry). There are over 600 fields of study, including literature, theology, fine arts, music, law, political science, economics, business administration, commerce, physical science, home economics, physical education, engineering, medicine, dentistry, Korean medicine, public health and nursing, pharmacology, agricultural science, veterinary medicine, and fisheries. However, course selection varies according to the institution.

The college curricula consist of required courses and electives. One course credit is given to a lecture/class course meeting one hour per week for more than 15 weeks. International students and foreign students of Korean origin are welcome and may be admitted at any level and at any school. All those who have a high school diploma or its equivalent are eligible for admission to the undergraduate program.

Korean Graduate Schools

The Education Act stipulates that a university must have one or more graduate schools offering research-oriented courses for graduate students who aspire to pursue academic or professional careers. As of 1997, there were 116 general graduate schools attached to general universities and 476 professional graduate schools, including six graduate schools established at open-admission universities. As of 1997, the total enrollment in graduate courses provided by universities across Korea was 151,358, including 128,097 the master’s degree level students.

In general, the minimum requirement for a master’s degree is 24 credits, normally achieved in four semesters by day students and five semesters by night students. The minimum requirement for a doctorate is 60 credits including 24 credits for gaining a master’s degree, which usually takes three years to earn. Those who complete the required credits and who pass two foreign language examinations as well as a comprehensive examination for doctoral degree are entitled to write dissertations.

Kuo daugiau išmokstu apie Korėją, tuo daugiau dalykų mane nervina ir man patinka. Vakar į galvą atėjo toks palyginimas.

Jei mūsų Žemė būtų vienas didelis dangoraižis, kuriame didelės valstybės užimtų po keletą ar kelioliką aukštų, o mažesnės po kelis butus ar tik kambarius, tai Pietų Korėja tilptų turbūt viename kambaryje. Į vieną kambarį tilptų ir Lietuva, tačiau pas mus daug mažiau žmonių :) Taigi, tame Korėjos kambaryje yra gerokai per daug žmonių. Visko kambaryje daug, bet labai kompaktiškai ir patogiai išdėliota. Kiekvienas galėtų rasti sau miniatiūrinį grindų plotelį, kuriame galėtų susikurti savo pasaulėlį. Dauguma tokių pasaulėlių būtų minkšti ir rožiniai. Kilimai taip pat rožiniai (geltoni, ar žydri - priklauso nuo skonio), minkšti ir pūkuoti.

Iš tokio kambario nelabai norisi išeiti. Galima į Australiją ar JAV, bet nelabai aišku, ar kitose šalyse yra kas nors geresnio nei Korėjoje. Šio mažyčio rojaus gyventojai turi viską - aukštąsias technologijas, geriausius automobilius, mob. telefonus, savo K-pop muziką (visos dainos pagal vieną šabloną ;)), net savo uždarus el. formatus, kurie visiems tinka.

Kai viskas po ranka ir labai patogu, nelabai ir tereikia taikytis prie kitų šalių, tarptautinių standartų ir pan. O kai nereikia, tai ir nesitaiko.

Bet pasaulinis pastatas visgi bendras visiems, su bendru vandentiekiu, dujotiekiu, elektra ir t.t. Prireikė korėjiečiams pagaliau išmokti anglų kalbą. Tiesą sakant, visas šitas dangoraižio palyginimas man atėjo į galvą tada, kai bandžiau suprasti, kodėl korėjiečiams taip sunkiai sekasi išmokti anglų kalbą. Kai tai jiems prikišama, jie ginasi, jog puikiai išmoksta japonų kalbos (kurios gramatika beveik tokia pati kaip korėjiečių kalbos, tik lengvesnė ir kurios žodyno didelė dalis sutampa). Taigi, mano manymu dvi priežastys, kodėl jiems taip sunkiai sekasi su anglų kalba, tai:

1. kalbos ir tarimo skirtumai. Korėjiečiai savo anglų kalbą vadina „konglish“ ;) Kartais turiu paklausti, kokia kalba žmogus bando kalbėti, kad suprasčiau kokia kalba klausytis ;)

2. būtent tas mažas rožinis kambarėlis, kuriame nieko netrūksta ir jo gyventojams gali pasirodyti keista mintis, jog jie turi mokytis kitos kalbos, kad galėtų bendrauti su pasauliu. Daug mažiau keista būtų, jei visas pasaulis išmoktų korėjiečių kalbą… :D

Tiesą sakant, visi turbūt norėtų gyventi tokiame kambarėlyje, bent jau savo vaikams norėtų tokios saugios aplinkos. Bet kadangi mes gyvename ne taip ir kadangi esame linkę niekinti tuos, kurie geresni už mus, tai ir mane tokia situacija kartais tikrai nervina. Iš kitos pusės, korėjiečiai linkę perimti dalykus, kurie jiems patinka. Šioje situacijoje korėjiečiai pasielgė kaip tikri mažo kambarėlio gyventojai (kaimiečiai ;)). Vyriausybė ėmėsi tėvų vaidmens ir nusprendė išmokyti savo tautą anglų kalbos. Išleidžiamos milžiniškos lėšos, bet kol kas didelio progreso nesimato. Gal šiek tiek vėliau, kai lėšos baigsis ir vyriausybė pradės kreipti dėmesį į mokymo kokybę, pamatysime geresnius rezultatus. Dabar yra taip, kad mokytojai priimami ne pagal anglų kalbos žinias, o pagal europietišką veidą :) Lietuviai, atvažiuokite užsidirbti! :))

Tai kol kas tiek to supratimo… Panašu, kad kultūrinis šokas, apie kurį kalbama, jog ateina po 2 mėnesių, visgi artinasi… :D Liko 12 dienų.

Šiandien pas mus sninga… vyšnių žiedlapiais.

Žinau, jau rašiau, bet negaliu to nepabrėžti dar kartą - korėjiečiai - patys droviausi žmonės pasaulyje ;)

Žodžiu, prieš savaitę apsilankiau viename iš daugelio studentų klubų. Šiame jie šoka hip-hopą. Man ten visai patiko - prisiminiau senus laikus ;), taigi nusprendžiau ateiti ir šiandien. Tik pamiršau, kad šiandien atranka. Na, nevisai atranka - niekas neiškrenta. Tiesiog visi ką nors parodo: ar tai pašoka, ar padainuoja, ar pagroja. Atėjau ir supratau, kad nieko ant smūgio nemoku ;) Šokio neparuošiau, dainos taip pat, gitaros ten nebuvo… ir staiga prisiminiau, kad dėviu WonHwaDo marškinėlius ;)) Po 5 minučių repeticijos koridoriuje jau turėjau numerį  - WonMu šokį:) Su DJ’jum suradom tinkančią muziką ir beliko tik tikėtis, kad neapsikvailinsiu.

Visas dvi valandas publika šėlo! Visi nerealiai faini, išradingi, talentingi ir… drovūs :) Kaip supratau, dauguma iš pasirodžiusiųjų nebuvo nieko pasiruošę, tik parodė 10-ies sekundžių savo pasimaivymą prieš veidrodį ;) Apie savo trumpą pasirodymą negaliu nieko pasakyti, nes nemačiau :) Buvo smagu :)

Informacijos ir įspūdžių kiekis būnant Korėjoje jau pribrendo iki naujo įrašo dienoraštyje :) Norėčiau aprašyti tiek išorinius pastebėjimus apie Seulo gyvenimą, korėjiečius, maistą, tiek ir savo pojūčius esant čia.

Atskridau į Seulą prieš gerą savaitę. Pradžioje buvo šiek tiek baisu, kad man čia nepatiks ir norėsiu grįžti, o grįžti negalėsiu. Tačiau po kelių dienų ši baimė visiškai pradingo. Tiesiog negalima norėti iš čia išvažiuoti :) Staigus aplinkos pakeitimas bei puiki aplinka man padėjo labai greitai atsikratyti viso to „bagažo“, kurį turėjau. Aš jau ir nebeprisimenu, ko turėčiau ilgėtis Lietuvoje, kokį aš turėjau gyvenimą, kas buvau. Toks įspūdis, kad viską pradedu iš naujo ir čia viskas priklauso nuo manęs. Čia labai gera vidinė bei išorinė aplinka ir atmosfera augti, mokytis, bendrauti, keliauti. Kartais net jaučiuosi, kad patekau į pasakų šalį :)

Apie Korėją sako, kad trečdalis gyventojų gyvena Seule, o likusieji norėtų jame gyventi. Iš tikrųjų, gyvenant studentų miestelyje, tokiame kaip gyvenu aš, gali net neprireikti išvažiuoti kažkur už jo ribų. Universiteto teritorijoje yra ir bankas, ir maisto bei kanceliarinių prekių parduotuvė, knygynas, valgykla, biblioteka, bendrabutis. Mūsų rajone yra daugybė kavinių, restoranų, knygynų, vaistinių, turgus. Jei man prireikia nueiti į parduotuvę, tai dažniausiai aš jos nepasiekiu, nes viską, ko man reikia aš randu pakeliui gatvėse. Gatvės ištisai pripildytos mažų krautuvėlių, o prekės stovi lauke. Pardavėjų ten dažniausiai net nebūna, bet prekių niekas nevagia.

Korėjiečiai labai širdingi žmonės. Jei gatvėje nuperku iš senutės sausainių, tai ji man būtinai duoda dar šiek tiek į saują :) Jei perku ką nors supermarkete, būtinai duoda mažų dovanėlių. Restoranuose, be to, ką užsisakome, visada atneša keletą lėkštučių su kimči, jūros gėrybėmis, daržovėmis ir vandens. Beje, arbatpinigių ten niekas nereikalauja :) Atsiskaitymas vyksta pavalgius prie kasos ir visi moka tiek, kiek parašyta čekyje. Beje, šiandien valgiau aštrią sriubą su koldūnais, makaronais, grybais ir pupelėmis (viskas atrodė kaip makaronai, išskyrus koldūnus). Kai suvalgiau sriubos sudedamąsias dalis, turėjau dar ryžių, kuriuos įsibėriau į sriubą. Bet buvo jau per daug… :)

Vienas nelabai teigiamas dalykas, kurį galima pastebėti korėjiečių, ypač jaunimo, kultūroje, tai jų beatodairiškas siekimas pamėgdžioti amerikiečių kultūrą. Amerika - tai dėmesio nestokojantis klausimas Korėjoje. Vienintelės Amerikos ambasada Korėjoje yra saugoma daugybės sargybinių, o JAV kultūros centras užsidarė prieš keletą metų dėl nuolatinių padegimo mėginimų ir protestų. Matyt dėl tokio stipraus JAV kultūros plitimo kai kurie taip stipriai jai priešinasi. Šį plitimą aš pastebėjau ir universitete. Lankau dalyką „Amerikos kultūra ir jumoras“ pas profesorių David A. Mason. Iš trisdešimties studentų tik keli yra ne korėjiečiai. Per paskaitą kiekvienas iš mūsų turėjo atsistoti ir prisistatyti prieš auditoriją. Tai sukėlė tikrai daug sunkumų korėjiečiams - jie neapsakomai drovūs! Įsiminė vienas vaikinas, kuris prisistatė, jog tik ką grįžo iš tarnybos armijoje - jis visas drebėjo iš nerimo. Tas pats buvo ir daugeliui merginų. Tačiau dar įdomesnis buvo visų kalbėjimo stilius. Dėstytojui jie sakė „hi“, apie jį visąlaik šnekėjo „he“, labai gėdijosi, bet mums sakė „you, guys“. Kitais žodžiais - nėra supratimo apie elementarią pagarbą amerikiečių kultūroje. Ji taip siekiama, kad net perlenkiama lazda. Ką aš veikiu šiose paskaitose? Mokausi korėjiečių kultūros, žinoma ;)

Kitas dalykas, kurį lankau - tai Korėjos budizmas, pas tą patį dėstytoją. David A. Mason buvo vienas iš programos „Temple-Stay“ kūrėjų. Tai programa, kuri leidžia užsieniečiams ir pastaruoju metu labiau net patiems korėjiečiams vienai ar dviem parom pasilikti budistų vienuolyne ir dalyvauti vienuolių gyvenime. Profesorius sakė, kad šį semestrą mes taip pat sudalyvausime šiame nuotykyje :) Taip pat sakė, kad žino vienuolyną, kuris turi savo kovos meną, taigi galėsime nuvažiuoti tenai (dėl mano kovos menų pomėgio ;)).

Pagrindinis mano laiką užimantis dalykas žinoma yra korėjiečių kalbos kursai. Pirmomis dienomis buvo tikrai niekas nesuprantama, bet dabar jau pradedu pagauti kryptį. Čia jau kelis metus studijuojantis korėjiečių kalbos filologiją Martynas išmoko kalbą be ypatingų pastangų per pusantrų metų. Tai mane įkvėpė išmokti ją per pusę metų :) Mane supa užsienio studentai, kurie moka kartais ir po 5 kalbas, tarp kurių pasitaiko ir visiškos egzotikos.

Nuo ateinančios savaitės nusprendžiau visiškai užpildyti savo tvarkaraštį nuo 9 iki 16 valandos ir dukart per savaitę lankyti TaekWonDo :) Taigi, labanaktis :))

Nuoširdžiai Jūsų, Kristina (경미)

Sveiki visi!

Taigi va, jau antra diena esu Korėjoje. Kol kas kultūrinio šoko negavau, nes ne per daugiausia laiko praleidžiu su korėjiečiais :) Dažniausiai esame su kitais studentais iš įvairių šalių.

Po savaitės pas močiutę Maskvoje atskridau į Seulo tarptautinį oro uostą Incheon vasario 29 dieną ryte. Buvo trumpam pasimetęs mano lagaminas, bet laimei atsirado. Prie išėjimo manęs daugiau nei valandą laukė senukas - universiteto taksi vairuotojas. Jis mane atvežė iki pat bendrabučio. Važiuojant iškart krito į akis miesto švara, ji nepalyginama su Maskvos. Maskva šiuo metų laiku atrodo siaubingai - visur kur supiltos purvino sniego krūvos, keliuose didžiulės balos ir grioviai. Kai pusbrolis mane vežė į oro uostą, aplenkusi mašina užpylė mus kokių dviejų metrų aukščio balos banga. Seule išvis nesimato jokių kritulių pėdsakų. Miestas labai tvarkingas. Jis nespindi prabanga ar naujomis technologijomis - gatvėse ir gatvelėse daugybė visokių parduotuvėlių, kavinukių ir prekystalių, su dideliais margais užrašais. Tačiau miestas yra labai švarus ir tvarkingas.

Trumpai aprašysiu bendrabutį. Pastatas visiškai nesiskiria nuo europietiškų bendrabučių, nei išore, nei vidumi. Skiriasi tik vidaus taisyklėmis ir dušu ;) Dušas yra tualete. Reikia sutilpti tarp durų ir klozeto ir dar sugebėti nusiprausti. Po to grindys ilgai džiūva… O taisyklės gana griežtos. Merginų aukštuose jokių vaikinų ir atvirkščiai. Už šios taisyklės pažeidimą šalinama iš bendrabučio. Kambariuose jokio maisto. Negalima nei gaminti, nei laikyti, nei valgyti ar gerti. Ši taisyklė dažniausiai pažeidžiama, nes realiai maistas niekam nekelia problemų. Studentai atvirai kambariuose laiko arbatas, sausainius, greito paruošimo sriubas. Koridoriuje yra karšto ir šalto vandens aparatas. Taip pat bendrabutyje yra keli kompiuteriai su internetu, skalbykla ir mokymosi kambarys. Bendrabutis nakčiai uždaromas - nuo 12 iki 5 ryto. Nepranešus iš anksto raštu, naktį negrįžti draudžiama. Už tai skiriami baudos taškai.

Mano kambariokė - prancūzė Cassandre. Šiandien sužinojau, kad turėjau gyventi su kinų kilmės kanadiete, o mano kambaryje turėjo gyventi prancūzė Sara. Tačiau jos baisiai nesutarė ir Sara išsikraustė. Ir tikrai, su Cassandre nelabai lengva. Vakar mes su ja, prancūzu Janiku ir austru Michael ėjome pasižmonėti (apie maistą vėliau). Po to kai pavalgėm kavinėj, užsukom į barą alaus. Tai žinoma užtruko, nes jie per klaidą užsisakė du ąsočius korėjietiškos 20 laipsnių degtinės „soju“. Kadangi aš visai negeriu, turėjau kentėti Janiko girtus atsiprašymus, kad man nelabai įdomu ;) Žodžiu keista kompanija - eina į nykų barą ir nusigeria. Tai man priminė Lenkijos Erasmus laikus, kai jaučiausi keista dėl to, kad negeriu ir dažnai neturėdavau ką veikti. Bet va šiandien susipažinau su kitos stovyklos studentais. Tai prancūzė Sara, kuri pakeitė mano nuomonę apie prancūzus į gerąją pusę, korėjiečių kilmės vokietė Edith ir austras Martin. Su Sara šiandien ilgai kalbėjomės apie viską, manau būsim geros draugės :) Jos tėtis prancūzas, o mama iš Tuniso. Čia visų labai įdomios kilmės ;)

Taigi maistas. Vakar aš valgiau bibimbap. Galūnė „bap“ sako, kad tai ryžiai. Dar man žinomos galūnės yra „kuk“ - sriuba ir „kogi“ - jautiena. Vakar aš tokiu būdu įskaičiau meniu ir visus sužavėjau ;)) Bibimbap - tai dubuo su ryžiais, kopūstais, agurkais, ryžių makaronais, pupelėm, dar kažkokiom daržovėm ir aštroku padažu su keptu kiaušiniu ant viršaus. Viską reikia išmaišyti. Man patinka korėjietiški padažai. Jų aštrumas nėra toks, kad neįmanoma valgyti.

—

Tik ką grįžau iš centro. Mūsų buvo 11, važiavome apie valandą metro susitikti su dviem korėjietėm. Nuėjome į tokį restoraną (nežinau ar rašyti restoranas, ar kavinė, ar užkandinė - žodžiu „džip’as“), kur vidury apvalaus stalo yra keptuvė. Maistą galima ant jos. Supila vištienos gabaliukus, saldžiąsias bulves, ryžių tešlos kažkokius pagaliukus, padažą ir išeina :) Lankytojai už stalo patys maišo, kepa. Kartais padavėjai ateina pasižiūrėti ir ką nors pataria. Po kažkiek laiko reikia įpilti ryžių makaronus ir grybus. Tada visi valgo :) Dar atneša kelias lėkštutes kimči, kažkokių europietiškų neaštrių salotų su majonezu ir dar kažko rūgštaus. Visas malonumas kainuoja 6 $ žmogui. Pats patiekalas gana aštrus, bet mūsiškiai visi viską pavyzdingai suvalgė. Tik keliems prireikė nosinaičių bėgančiai nosiai, tame tarpe ir man :)

Štai ir praėjo savaitė Slovakijoje, nedidelio miestelio Žilina pakraštyje, WonHwaDo stovykloje. Kol įspūdžiai neišblėso, nusprendžiau šį bei tą aprašyti.

Į Slovakiją mes su tėčiu tranzavome :) Nusigavome per 2 dienas, važiavome su 16 automobilių. Vairuotojų nemaža dalis buvo pliki, kaip ir mano tėtis ;) Vieną naktį nakvojome miške, palapinėje. Žodžiu, sekėsi gerai. Atgal į Lietuvą važiavome su treneriu ir vaikais mikroautobusu, tik nuo Alytaus tranzavome iki Klaipėdos. Prie IX forto stovėjome 3 valandas, bet šiaip ne taip nusigavome namo.

Stovykloje dalyvavo vaikai, jaunimas ir nevisai jaunimas iš Slovakijos, Lietuvos, Vokietijos ir Bulgarijos. Jauniausias dalyvis buvo 8-metis Olegas iš Lietuvos, o vyriausias - 46 metų mano tėtis :) Stovyklos tvarkaraštis aprašytas čia.

Atrodytų, jog treniruotės - tai kūno lavinimas, juk reikia keltis 6 ryto, po to kęsti karščius gerokai virš 30 laipsnių, treniruotis ant akmenėtos žemės. Tačiau iš tikrųjų viskas atvirkščiai. Aš stovykloje radau nemažai vidinių iššūkių, kurių kai kuriuos įveikiau, o kai kuriuos teks įveikti ateityje. Įdomiausia, jog tokioje aplinkoje, kokia buvo WHD stovykloje, galima pamatyti tikrąjį save. Savo privalumus ir svarbiausia - savo trūkumus. Pirma, ką pamačiau - tai savo baimę. Aš nuo mažens daug ko bijojau: šokti nuo medžio, plaukti, stovėti ant rankų ir t.t. Tai jau buvau pamiršusi, nes kažkur pasąmonėje įtikinau save, kad man to nereikia, nes nesiruošiu tų baimių įveikti (taip sakant pasidaviau). Stovykloje supratau, kad vis dėlto turiu savo baimes įveikti. Nesvarbu, ar tąsyk įšoksiu į vandenį, svarbu, kad nugalėsiu savo vidinę baimę ir nesudarinėsiu sau pačiai ribų. Taigi, ar įveikiau savo baimę? Man truputėlį neužteko laiko, kad įveikčiau visiškai, bet pirmas žingsnis tikrai žengtas - aš tikiu, kad panorėjusi laisvai galiu savo baimės ribas peržengti :)

Kitas svarbus atradimas, kurį padariau stovykloje - prisiminiau, ką reiškia būti vaiku. Visai ne dėl to, kad laksčiau po pievas, mušiausi ant žolės ir galėjau elgtis kaip šauna į galvą ;) Tiesiog buvau stovykloje kaip vyresnioji sesuo, turėjau pasirūpinti jaunesniais už save ir per tą bendravimą prisiminiau tai, ką jaučia vaikai. Jie tik atrodo linksmi, nerūpestingi ir išdykę. Iš tikrųjų jie labai pažeidžiami, viską priima arti širdies ir jiems labai reikia mamos. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, ant kiek dar nebūčiau pasiruošusi tapti mama :) Galiu labai pasistengti ir rūpintis kuo nors … apie savaitę. Bet full-time mama… hmmm. Dar reikia pasitreniruoti ;)

Panašiai kaip ir buvo anonsuota arklio, praėjusį savaitgalį įvyko pasijodinėjimas ir žirgų girdynės jūroje, o tiksliau - girdymas jūros išraiška lietumi ;)

Foto yra čia.

Hm, rašau retai, bet užtat smarkiai. Vakar išlaikiau egzaminą žaliam diržui! :-)

Tai pirmasis ne baltas diržas mano gyvenime. Be to dar ir su žalia juostele (truputį krūčiau nei šiaip geltonas). Jėga.